Priestringa zmogaus prigimtis

Žmogaus prigimties prieštaringumo problema

Jau antikos filosofai ( Platonas, Aristotelis) žmogaus sielą suprato kaip tam tikrą struktūrą, kurioje akcentuojama blogio (geidžiančiosios dvasios) ir gėrio (mąstančiosios dvasios) pradų kova. A.. Maceina teigia, jog žmogaus sieloje nuolat vyksta grumtynės tarp „žmogaus- maištininko“ ir „žmogaus- vergo“. Žmogus yra dinamiškas, nes Dievas ir velnias yra vidiniai jo pradai, t.y. „sudedamosios dalys“. „Visi mes esame tiek velniški, tiek dieviški“(2, p.102). Žmogaus sieloje viešpatauja ugningas judėjimas: Blogis nuolat rungiasi su Gėriu. Kadangi žmogus yra atvira ir begalinė būtybė, tai reiškia, jog jis lengvai prieinamas ne tik žmonėms, bet ir transcendentinėms jėgoms (Blogiui ir Gėriui). Dėl savo dinamiškumo, atvirumo, prigimtinio imlumo žmogus tikrovėje virsta šių jėgų kovos lauku. Pedagogika turi tvirtą atramą žmogaus prigimtyje, o tai lemia ir istorijos sąrangą. Iracionalistinės filosofinės krypties atstovas L. Klagesas (1872- 1956) žmogų vaizduoja kaip dinamišką būtybę, kurioje kovoja gyvybė ir dvasia. Tačiau nė viena iš jų nėra esminis žmogaus Aš, nes abi jos transcendentinės. Klageso žmogus negali turėti įtakos šioje kovoje, nes jis- „tik savotiškas stebėtojas“(2, p.101). Tapęs tam tikra „kovos arena“, žmogus darosi neramus ir sutrikęs, nes kažkas svetimas yra įsibrovęs į jo prigimtį. F. Dostojevskis teigia, kad žmogaus dinamizmas kyla dėl to, kad vyksta nuolatinė kova tarp jo paties vidinių pradų (t.y Gėrio ir Blogio arba Dievo ir Velnio). „Blogis glūdi žmoguje ne kaip kažkas kita, kas stovėtų šalia, bet kaip savotiškas fluidas, kuris perskverbia visą jo būtybę“ (2. p,102) Pašalinus iš žmogaus prigimties blogį, šis taptų angelu. Tai nereiškia, kad žemėje žmogui nereikia siekti angeliško gerumo, bet pašalinus blogį, žmogus nesuvoktų, kas yra gėris. O juk gėris- svarbiausias mūsų gyvenimo šiame pasaulyje, vadinasi, ir ugdymo tikslas. Taigi „žmogus- gėrio ir blogio lydinys“. Vadinasi, anot I.Kanto, jis yra „dviejų pasaulių pilietis“. O tai leidžia daryti išvadą, jog žmogaus prigimtis yra dualistinė: 1. Žmogus kaip juslinė būtybė – evoliucijos rezultatas (ontologinė refleksija). 2. Žmogus yra daugiau nei gamtos dalis (transcendentinė refleksija). Taigi dualizmas žmogaus viduje išryškina svarbiausią prigimties bruožą; žmogus iš prigimties yra laisvas. Jis turi įgimtą apsisprendimo laisvę. O dualizmas yra laisvės sąlyga. Iš prigimtinės žmogaus laisvės teka jo nerimas, veiklumas, kova, laimėjimai ir pralaimėjimai. Tačiau dualizmas – tai ne dvilypumas. „Žmogus yra vientisas, bet prieštaringas“. (3. p, 389)

"Žmogaus - vergo" ir "žmogaus maištininko" samprata

“Žmogus – maištininkas” “Žmogus – vergas” 1. Laisvės žmogus 1. Atsisako savo laisvės, savęs paties 2. santykis su Dievu (religijos turėjimas) 2. Nuodėmė (klauso ne savo sąžinės, bet ko nors kito) 3. Prigimties pradas veda prie Dievo 3. Prigimties pradas veda prie Velnio 4. Paneigia slegiančius išorinius pradus 4. Paneigia save 5. Maištas prieš pasaulį ir prieš prievartą 5. Maištas prieš save ir prieš laisvę 6. Siekia laisvės 6. Siekia laimės 7. Nepakeliama nelaisvė 7. Nepakeliama nelaimė 8. Siekdamas laisvės, susiaurina ar net išsižada savo laimės 8. Pasineria į laimę, vis labiau išsižadėdamas laisvės

A. Maceinos nuomone, žmogaus prigimties prieštaringumas kyla dėl to, kad jo viduje nuolat kovoja „žmogus – maištininkas“ ir „žmogus – vergas“. „Žmogus yra maištininkas ir sykiu vergas“ (2. p,105) Kaip maištininkas žmogus yra galingas ir didingas, o kaip vergas – silpnas ir žemas. Kaip maištininkas jis nori valdyti, spręsti ir pasirinkti, o kaip vergas trokšta būti valdomas, nurodomas, apsprendžiamas. Kadangi tas pats žmogus nešioja savyje tuos du pradus, tai jis tampa ir gėrio, ir blogio veikimo objektu. Ir Dievas, ir Velnias trokšta, kad žmogus būtų patenkintas. Tačiau jų keliai iš esmės skiriasi. Dievo veikimas pasireiškia per „žmogų – maištininką“, o Velnio – per „žmogų – vergą“. Taigi jų keliai, nors ir išėję iš vieno taško, niekur nebesusitinka, nes yra priešingi.

3. Laisvės ir prievartos dialektika žmoguje

Maištavimas – siekis atsipalaiduoti nuo to, kas slegia žmogaus „Aš“. Ugdymo atveju mokytojui reikėtų pamąstyti, kokia dvasia žmoguje kelia maištą: a) jei geidžiamoji dvasia (žemesnieji instinktai, geiduliai, aistros), tai ugdymo praktika ją turi malšinti ir slopinti. b) jei mąstančioji dvasia (noras pažinti, kurti, mokytis, siekti kilnių dalykų), tai toks maištas turi būti skatinamas, jam turi būti rodoma pedagoginė patirtis. Bet kuris maištas yra savęs teigimas. Žmogus gina ir teigia save todėl, kad jis yra laisvas. O laisvė nepakenčia prievartos. Net ir didžiausias gėris, pasiektas per prievartą, tampa blogiu. „Jeigu svetimi, žmogaus nepasisavinti ir su juo pačiu nesutapadinti dalykai yra brukami į jo asmeninį gyvenimą, jie žudo jo laisvę, iškreipia prigimtį, todėl žmogus sukyla ir pradeda maištauti.“ (2. p,107) Pagrindinė žmoguje slypinti idėja yra laisvė. Tačiau anot, Fr. V. Försterio, ugdymas iš esmės yra prievarta, nes ugdytojai vaikui primeta savo pažiūras, įsitikinimus, vertybes. O ugdymas pagal idėjų darnos dėsnį turėtų derinti vaiko prigimtyje slypinčią idėją su bet kuria kūrybine idėja. Vadinasi, žmogus ir ugdymas negali derėti, tai yra negali duoti ir rezultatų. Bet realiai jų yra. Taigi ugdymą galima suvokti kaip prievartą, išverstą į laisvės kalbą. Ugdymas – tai prievartos ir laisvės dialektinė vienovė. Prievartą ugdymas taiko „žmogui – žvėriui“, kad apribotų geidžiančiosios dvasios plėtotę, o laisvę – „žmogui – dievui“, kad mąstančioji dvasia galėtų pilnai „išsiskleisti“. Tai sudaro „alfa bei omega“ arba „galima – negalima“ principą ugdyme, kuris tampa „kaltu“ mokytojo kaip „skulptoriaus“ rankose. Vienas svarbiausių pedagoginėje praktikoje iškylančių dilemų – „leisti ar neleisti“ vaikui daryti tai, ką jis nori. Mokytojas turėtų leisti, jei tai skatins mąstančiosios dvasios plėtrą ugdytinio sieloje. Drausti, jei leidimas skatins geidžiančiosios dvasios raidą. Taip ugdyme įgyjamas autoritetas.

4. Laisvės ir laimės dialektika bei jų sąveika

„Žmogus- maištininkas“ iš esmės yra laisvės žmogus. Maištas ­­­ išorinė apraiška, atsiradusi dėl laisvės apribojimo. A.Maceina teigia, jog „maištavimu žmogus užtaiso pažeistą laisvę, kaip jūros sraigė perlu užtaiso savo žaizdą“.(2. p,107) Maištininkiškasis žmogaus prigimties pradas yra tas pats kaip ir laisvės pradas joje. Laisvė duoda pagrindą žmogui santykiauti su Dievu, t.y. turėti religiją. Juk žmogus yra vienintelė būtybė turinti „vertikaliuosius“ santykius. Vadinasi, „žmogaus-maištininko“ savojo „Aš“ bei savo laisvės gynimas- vienintelio galimo kelio į Dievą gynimas. Taigi mokytojas turi suvokti, jog, siekiant įtvirtinti savo autoritetą, negalima naudoti prievartos. Mokinys turi pats apsispręsti. Tai jo laisvė. „Pedagoginę nuodėmę“, kuri yra ir egzistencinė nuodėmė, mokytojas padaro tuomet, kai paklauso ne savo sąžinės, bet ko nors kito. Taigi nuodėmė yra savęs pavergimas (kūnui, jausmui, pasauliui...). Tai blogio veikimo dirva. „Žmogus-vergas“- atrama blogiui. Vergiškumas- tai dirva žmogaus prigimtyje, per kurią blogis įleidžia savo šaknis į jo kūną ir sielą. Maištingasis žmogaus prigimties pradas veda prie gėrio, vergiškasis- prie blogio. Maištininkas trokšta būti laisvas, o vergas- laimingas. Laimė vergo gyvenime užima laisvės vietą. Būti laimingam- pagrindinė žmogaus būties nuostata. Tačiau tai padaryti neįmanoma, nes visuma, amžinybė ir absoliutumas yra esminės laimės sąlygos. Žemiškajame gyvenime šių sąlygų išpildyti negalima, todėl žmonės jaučiasi nelaimingi. Tačiau troškimas būti laimingu verčia žmogų gyvenime eiti vergo keliu, vedančiu į nelaisvę. Užvaldytas vergiškojo prado žmogus pasineria į laimę, atsižadėdamas laisvės. Vadinasi, laisvė yra kliūtis trokštančiam laimės. Žmogus, didindamas savo laisvę, mažina laimę. Arba atvirkščiai. Atsisakę laisvės, žmonės pasijunta laimingi, nes jiems nebereikia apsispręsti ir už tai kovoti. Žemiškoji laimė reikalauja išorinio, pajuntamo gėrio, kuris dažnai pasiekiamas per nuodėmę. Vadinasi, leisti žmonėms daryti nuodėmes, reiškia leisti jiems ieškoti laimės. Taip įvyksta esmių pasikeitimas (laisvė keičiama į laimę). Idealioji žmogaus prigimtis pakeičiama į faktiškąją. „Kol žmogus yra laisvas, tol jis yra „Aš“. O kol jis yra „Aš“, tol jis negali būti šioje tikrovėje laimingas“.(2. p,121) O kaip gi laimė su kitos lyties atstovais? Kaip visa tai traktuojama ir pateikiama moksleiviams mokykloje?

5. Lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo skirtumai

Lytinis švietimas ir lytinis auklėjimas- ne tas pats. Ir pagrindinė problema kyla, kai neskiriamos šios sąvokos.

Lytinis švietimas Lytinis auklėjimas 1. Pagrindas - žinios 1. Pagrindas - valia 2. Tikslas – perteikti žinias 2. Tikslas – ugdyti kūno paklusnumą sielai 3. Žeminantis požiūris į žmogų. Žmogus tarsi robotas, neturintis aukštesnių jausmų 3. Žmogus galingas, nes jis turi valią (t.y. jėgų atsispyrimui žemesnių jausmų įtakai)

Dažnai šių sąvokų nesuvokia medikai, psichologai, politikai. Tokios šventės kaip „sargių“ ar „šlapių marškinėlių mis“ labiau skatina jaunimo nuopuolį negu riboja. Juk kas galima suaugusiam, tas negalima vaikui. Tai turėtų žinoti kiekvienas pedagogas. Lytinio švietimo pagrindas- žinios, o lytinio auklėjimo- valia. Pastarojo tikslas- ugdyti kūno paklusnumo sielai tradiciją, kuri be valios negalima. Lytinis švietimas siejasi su fizinio gėrio sritimi. Jo metu gaunamos žinios dirgina paauglių vaizduotę, kuri paralyžiuoja dorinę valią. Kai nėra valios, visos įgytos žinios tampa daugiau žalingomis, negu naudingomis. Lytinio švietimo turinyje paslėptas žeminantis požiūris į žmogų. Žmogus suvokiamas kaip aukštesniųjų jausmų neturintis robotas. Pradžioje sudirginami žemesnieji instinktai, o vėliau pasiūloma, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių. Jei mes suvoksime žmogų tik kaip žemesniųjų poreikių tenkintoją, tai kas mūsų laukia ateityje? Ir apskritai, ar tokį elgesį galima suvokti kaip sveiką, t.y. kaip sveikatą?

6.Sveikatos samprata Sveikata, anot Šalkauskio, yra kūno ir sielos santarvė arba darnus kūno ir sielos santykiavimas. Šiai darnai sutrikus, pažeidžiama ir žmogaus sveikata. Liga pirmiausia subręsta sieloje, o tik po to pasireiškia kūne. Juk pirmiausia nusprendžiama rūkyti ar vartoti narkotikus, o tik vėliau pradedama kosėti ar kūnas netenka atsparumo (t.y. sunyksta). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kūno būklė yra sielos būklės rezultatas. Siela įtakoja kūną. Sielos sveikatos pagrindas yra dora, o ligos šaltinis- nedora ( nedarna). Ligos priežastis- silpna valia, o rezultatas nuodėmė („nuodai“ ir jų „dėmė“ sieloje). Sutrikimai sielos sklaidoje suponuoja kūno sklaidos sutrikimus. Taip prasideda „asmenybės griūtis“- dvasinis, fizinis ir socialinis žmogaus žlugimas iki visiškos asmenybės degradacijos ir fizinės jo žūties.

6.1 Sekso (paleistuvystės) ir meilės skirtumai

Sekso (paleistuvystės) ir meilės skirtumai

Seksas (paleistuvystė)

Meilė Melas Tiesa Kūno ir perskyra Kūno ir sielos vienovė Nedarna (Nedora) Darna (Dora) Liga Sveikata Mirtis Gyvenimas

Seksas (paleistuvystė) iš esmės yra melas. Tik ne žodžiu, o kūnu. Žmogui meluojant, dalyvauja tik siela, o paleistuvaujant dalyvauja dar ir kūnas. Taigi šiame melo procese dalyvauja visa asmenybė. Kūniniai santykiai tarp vyro ir moters yra meilės ženklas. Tai turėtų būti tik atbaigimas to, kas jau įvykę sielų atsidavimu per meilę. Paleistuvystė tai neigia. Ji paverčia kūną tam tikru įrankiu aistrai. Paleistuvis apie meilę net negalvoja. Melas atsiranda dėl to, kad nėra atitikmens tarp objektyvinio ženklo ir subjektyvinio noro. Vietoje meilės paleistuvystėje prasiveržia savimeilė. Taip atsiranda kūno ir sielos perskyra, nedarna, liga ir, galiausiai, žmogus dvasiškai miršta. Jei žmonės neturės valios valdyti lytinį instinktą, tai jokios apsisaugojimo priemonės nepadės. Valia kaip auklėjimo rezultatas turėtų būti daug svarbesnė už žinias, įgytas lytinio švietimo metu. Lytinis švietimas kaip mokomasis dalykas mokykloje turėtų tapti „ persona non grata“. Juk daug svarbiau padėti mokiniui siekti tam tikrų idealų, kurie galbūt virs jo gyvenimo prasme. Jau antikoje Aristotelis teigė, jog „jei lengvapėdiškai kalbami nepadorūs dalykai, tai randasi ir polinkis juos daryti“. Todėl lytinis švietimas tampa tarsi Trojos arklys, kuriuo Vakarų sekso industrija skverbiasi į Lietuvos mokyklas, į vaikų sielas, siekdama užverbuoti kuo daugiau būsimų klientų. Lytinis švietimas- tai liga, mirtis, prisidengusi „sveiku gyvenimo būdu“. Aišku, ugdymo procese visko uždrausti negalima, bet mokykloje įvairiais lytinio gyvenimo klausimais diskutuoti neturėtų būti skatinama. Tam reikia apgalvoti būdą, kuriuo informacija bus pateikiama, pasirinkti tinkamą laiką ir vietą. Taip pat labai svarbi aukšta mokytojo pedagoginė kompetencija. Mokyklos uždavinys- lytinis auklėjimas, o ne švietimas. Vis dėlto mokykla turi ugdyti ne gyvūnus, o žmones, turinčius sielą. Reikia ruošti vaikus gyvenimui šeimoje, kilnioje meilėje, o ne tik gyvuliškų instinktų patenkinimo plotmėje. To pagrindas ne žinios, bet valia.