Per lektuvo katastrofa. Astraline projekcija

Skelbiama vis daugiau pasakojimų apie keliones išėjus iškūno, jų įspūdžius. Tai vadinama „out of body experiences” (OBE). Šį reiškinį medikai ir psichologai norėtų ignoruoti. Kai garsūs gydytojai Reimondas Mudas ir Elizabeta Kiubler-Ros susidomėjo jaudinančiais įspūdžiais artėjant mirčiai, į šį mįslingą fenomeną pasižiūrėta rimčiau.

Vienas medikas pats tai patyrė, įvykis jam pasirodė toks neįtikėtinas, kad pageidavo, jog pasakojant įspūdžius nebūtų minimas jo vardas. Tas neįtikėtinas įvykis, suteikęs galimybę stebėti savo nuosavą kūną, atsitiko jaunam gydytojui, kuris visai nebuvo tam pasirengęs. Tačiau jis tvirtai žinojo, kad tai ne haliucinacijos ir ne fantazijos.

Tai įvyko 1916 m., karo metu. Jaunuolis tarnavo sanitarijos karininku Karališkame oro pajėgų dalinyje, dalinys buvo dislokuotas Vakarų fronte Prancūzijoje. Buvo gautas skubus iškvietimas, jis su pilotu įlipo į lėktuvą ir skubiai pakilo. Lėktuvui dar nepasiekus reikiamo aukščio, pilotas padarė staigų posūkį ir šis, praradęs keliamąją galią, pateko į suktuką.

Į visą tai gydytojas reagavo labai ramiai, lyg iš šalies. Jis svarstė, kuriuo sparnu pirmiausiai lėktuvas trenksis į žemę. Staiga pajuto, kad iš 200 pėdų (60 m) aukščio žiūri į savo kūną, gulintį ant žemės. Smūgio metu jis buvo išsviestas iš lėktuvo ir be sąmonės gulėjo ant nugaros. Keista, bet jautėsi maloniai žvalus. Aiškiai matė, kaip likęs nesužeistas pilotas ir karininkas bėgo prie kūno, pasilenkė ties juo. „Mano dvasia, ar kaip tai vadina, pleveno viršuje ir stebėjosi, kad su kūnu tiek vargo. Gerai prisimenu, norėjau, kad jie paliktų mane ramybėje”.

Plevendamas virš pakilimo lauko stebėjau sanitarinį automobilį, išvažiuojantį iš angaro, prieš tai vairuotojui jį užvedus. Budintis gydytojas išbėgo iš sanitarinės dalies ir įšoko į pravažiuojantį automobilį, tačiau tuoj pat išlipo, matyt, kažką pamiršęs. Automobilis laukė, kol grįžo gydytojas, tada nuvažiavo link pakilimo lauko.

Staiga sanitarijos karininkas pajuto, kad dideliu greičiu tolsta nuo įvykio vietos link netoliese buvusio miesto ar jūros. Kaip ir anksčiau, smagus ir ramus, paklausė savęs, kodėl jis kažkur keliauja. Kol taip mąstė, vėl atsidūrė virš savo kūno. Aiškiai matė gydytoją, švirkščiantį jam vaistus. Vėliau, ligoninėje, medikas prisiminė savo keistą „kelionę”. Klausė savęs, ar ta kelionė jūros link nebuvo išsigalvojimas. Tačiau galėjo smulkiai papasakoti, kaip skubiai buvo gelbėjamas. Apie savo išgyvenimus papasakojo viršininkui. Šis patvirtino visas gelbėjimo smulkmenas.

Pasakojimas atrodė ypač tikroviškas, nes pakilimo laukas buvo žole apaugusioje dauboje. Iš ten nesimatė nei ligoninės, nei angaro, kurie buvo už kalvų. Nepaisant visų faktų, jaunasis gydytojas, vėliau tapęs Karališkųjų oro pajėgų dalinio patarėju, Karališkosios gydytojų kolegijos nariu, 1916 m. patirtą sielos kelionę slėpė visą savo gyvenimą