Keletas faktu is mano patirties

Tai va. Nežinau nuo ko pradėti, kaip formuluoti pirmas mintis, todėl nedarysiu fantastiškų įžangų. Tiesiog pasakysiu, kad viskas, ką patyriau ir noriu patirti yra dalis mano gyvenimo. Mane traukia paslaptingi dalykai ir manau, kad tai jie tikroji egzistencijos dalis, o žemiškasis gyvenimas skirtas tik sielos kelio tiesimui...

Taigi. Seniai tikėjau antgamtiniais reiškiniais, bet po mano senelės mirties (ji buvo pats brangiausias man žmogus) viskas tik dar labiau sustiprėjo. Papasakosiu keletą įdomesnių įvykių.

Kadangi gyvename 50 - ties metų senumo name, čia ir taip visko gali pasitaikyti. Visgi namas ne toks jau didelis - 3 kambariai, virtuvė vonia, prieangis, dar keletas "skylių"... Atrodo, nėra vietos vaiduokliams, tačiau jie nepaiso erdvės. Mano namo istorija pakankamai įdomi - pirma jis buvo pastatytas kaip gyvenamas namas, paskui jame gana ilgai buvo įsikūrusi mėsinė. Pastatui atgavus seną statusą, čia apsigyveno viena šeima. Joje buvo vyras, sirgęs žiauria liga (sakė, mėsa ir oda krito gabalais), sūnus (jaunas, dar visai vaikas) ir dar keli šeimynykščiai. Istorija tokia, kad neištvėręs skausmo tas vyriškis kažkur name (ar kieme - tikslios vietos taip ir nežinau, o gal nenoriu žinoti) pasikorė. Taip pat mažasis sūnus sodyboje rado po karo likusią granatą. Žaidžiant ji sprogo - dar viena auka. Taip atsirado 2 mirusieji.

Po tos šeimos gyveno dar kažkas, o mes atsikraustėme prieš kokius 12 metų. Nieko ypatingo nebuvo. Tačiau... Po kiek laiko pradėjo girdėtis žingsniai svetainėje, be priežasties girdėdavosi televizoriaus laido trankymas į stalelį ir panašiai. Visgi - nieko baisaus neatsitiko. Tie garsai tai prasidėdavo, tai liaudavosi etapais... Ir štai po mano minėtos senelės mirties mama pradėjo sapnuoti keistus sapnus - jos taip bendraudavo. Pamenu, kartą sėdėjau prie rašomojo stalo visai taip, kaip dabar čia sėdžiu ir rašau šį straipsnį. Sėdėjau ir pajutau: kažkas baisaus ir negero už manęs. Žinojau, kad atsigręžęs nieko nepamatysiu, bet atsigręžiau. Ten iš tiesų nieko nebuvo. Po minutėlės vėl tas pats jausmas... Mane apėmė ir nemaloni baimė. Ir staiga pajutau, kad atsirado man už nugaros kažkas geras, kad kitos, ten buvusios būtybės pasitraukė. Į galvą atėjo mintis: "nebijok, jų neprileisiu!". Supratau - tai galėjo man pranešti močiutė...

Dar vienas nutikimas atsitiko daug vėliau. Atsikėlęs vieną rytą aš užėjau į mamos kambarį, o ten prie jos prisiglaudęs buvo mano jaunesnis brolis. Jis buvo nusigandęs. Pradėjo pasakoti, kad matė ant mano lovos, ties galva sėdintį vyrą. Jauną. Iš pradžių to nesureikšminau. Kelias dienas nieko nevyko. Bet grįžus kartą iš muzikos mokyklos namo, brolį radau sakant vėl mačius tą keistą žmogų. Ir aš nusigandau ne juokais. Kelias naktis bijojau atsikloti galvą ir žvilgtelėti prie savęs. Visgi - nieko nepastebėjau. Taip ir baigėsi ši istorija. Nežinau, kiek ji buvo tikra.

Dar keistesnis ir įdomesnis nutikimas įvyko dar vėliau. Naktimis ir rytais ėmiau girdėti keistą, bet aiškų žmogaus kvėpavimą už brolio lovos galvūgalio. Netikėjo šeimynykščiai, kol vieną rytą patys savo ausimis neįsitikino. Po to buvo dar keli kvėpavimo atvejai, bet jie liovėsi. Keista, nejutau baimės. Gal padėjo maldos? Vis dėlto tai galėjo būti paprasčiausios širšės, nes būtent jos buvo įsikūrusios toje vietoje, antroje sienos pusėje iš lauko. Bet... Tokie garsai ne kas dieną pasitaiko...